Po gana ilgo ir sėslaus laikotarpio pagaliau gavom progą pasisotinti nuotykių. Šįkart sugalvojom išnaudoti laisvą Mindaugo karūnavimo dieną ir, pasidarę ilgą savaitgalį, išbandyti laimę Tatruose. Pasiklausinėję Gedo patarimų, išsirinkom keletą maršrutų ir antradienį popiet palikom Žadeikos gatvę. Važiavom keturiese: Martynas, Martyno tėvai ir aš (Laura).

Pusę kelio atvairavo Martynas ir pasidarė gerą vairavimo treniruotę prieš rudens kelionę į Italiją, kur jo jau niekas nebepakeis, nes aš, kaip žinia, vairuot nemoku. Aš buvau šturmanas, junginėjantis GPS’o mygtukus. Prieš Varšuvą vairuotojo pozicija buvo atiduota labiau prityrusiai rankai, t.y. tėčiui. Tada jau mes su Marčium smigom ir atsibudom tik anksti ryte Stary Smokovec miestelyje. Palaukėm, kol atsidarys maisto parduotuvė, apsipirkom, galutinai susikrovėm daiktus ir pradėjom lėtai eiti.

Šiandienos planas – nueiti į Zbojnicka chatą Velka Studena dolina slėnyje. Po kokių 15 minučių pradėjo lašnoti, tada lynoti, lyti ir pliaupti. Mes tokio prabangaus ir labai pavydėtino (sakau iš patirties :) dalyko kaip lietpalčiai deja neturėjom. Iš pradžių ėjom sau galvodami, kad kuo mažiau drabužių sušlaps, tuo geriau, bet po to supratom, kad ne visai taip. Martynas taip sušalo rankas, kad pirštai užsirietė į kitą pusę (čia turbūt reiškia, kad mėšlungis sutraukė) ir dviese nesugebėjom jam uždėti pirštinių. Todėl nuėjus apie pusę kelio nusprendėm grįžti ir pagalvoti, ką toliau darysim, nes lipti tokiu oru vis vien neišeina.

Nusileidom žemyn iki Hrebionok, išgėrėm šiltos arbatos, tris kartus, padavėjai atidarius langus, mes juos uždarėm, pasikalatojom, įtikinom save, kad sušilom, kelis arba keliolika kartų persigalvojom – leistis žemyn ar vėl į viršų – ir galiausiai nusprendėm vėl eiti į viršų. Šįkart jau su striukėm ir pirštinėm šiaip taip nuėjom iki to šilto namo. Sušlapo viskas: nuo atotampų juostų giliai kuprinės dugne iki miegmaišių. Nu bet, nepaisant visko, pasiklausinėjus apie orus atgavom viltį rytoj palipti. Šneka, kad bus +24. Mums tinka :) Kur tik radom laisvą kamputį, išdžiaustėm savo daiktus, kažkaip stebuklingai prakišom LUK’o korteles, kuriose nei vardo, nei nuotraukos nėra (neva mes UIAA nariai) ir gavom nuolaidas nakvynei. Nakvynė beje čia su pusryčiais kainuoja pigiau (13.5 EUR) negu be pusryčių (17 EUR). Įdomiai. Pasidarėm vakarienę, pasiklausėm slovakų vaikų stovyklos dainų ir užmigom susistumdę po du suolus. Buvo patogiau negu patogu.

Ryte atsikėlėm 6.30, nes 7.00 jau duoda pusryčius. Oras, kaip ir buvo žadėta, tobulas. Taigi išėjom vingiuotu keliuku Ostry Štit viršūnės ieškoti. Radom. Lipsim Matyką – nesunkų maršrutą kaip tik mums, kaip žaliems trad’o lipikams. Turėjom atsispausdinę Genomo ataskaitą ir nuotraukas iš www.tatry.nfo.sk. Susiradom tariamą maršruto pradžią ir pradėjom lipti.

Martynas lead’ina pirmą virvę. Palipa 15m, turėtų būti taškas. Nėra. Nu nėra, tai nėra, lipam toliau. Palipa dar 20 ar 30m, turėtų būti stotis. Nėra. Nėra, tai nėra. Darom savo ir lipam toliau. Atlipu aš, truputį dedu į kelnes, bet pasisiūlau lipti pirma, nes labai noriu pasimokinti dėti taškus. Taip ir lipam virvę po virvės. Aš kiek sugebu, kaišioju saugą, Martynas lipa ir moko, kas negerai. Vienu tašku dar dabar didžiuojuosi, kur įkišau zakladkę iš apačios ir sujungiau su kilpa tam, kad lipant į viršų virvė nenukabintų kilpos :) Ne veltui prieš išvažiuojant autobuse skaitydavau Craig Luebben Rock Climbing Anchors: A Comprehensive Guide. Ir visą laiką daugiau ar mažiau žiūrim, kur čia turėtų būti stotis, kiek metrų lipti, kur patraversuoti į šoną. Žodžiu, lipam pgal topo. Ne visai sutampa, nu bet tarkim, kad taip turi būti. Kažkoks įtarimas yra, kad jau daugiau virvių negu turėtų būti, bet gal mes per dažnai stotis darom. Ką gali žinot. Galiausiai užlipam į tariamą viršūnę padarę daugiau pitch’ų negu manėm, kad reikės, ir pamatom, kad ten dar ne visai viršūnė ir maršrutas nebe visai panašus į tą, kurį lipom. Ir laikas pradeda spausti.

Nusprendžiam pradėt planuot leidimąsi. Pagal aprašymą, reikia nuo viršūnės paeiti 50m į dešinę ir leistis kažkur nuo kilpos. Bandom eiti kuo dešiniau, ne visai tiek, kiek parašyta, bet pasistumiam. Randam šiokią tokią kilpą. Pradedam leistis. Nelabai žinom, kur ir kiek, bet nieko geresnio nesugalvojam. Martynas organizuoja leidimąsi, aš laikau kumščius, kad apačioj būtų nuo kur leistis toliau. Išgirstu, kad rado kablius. Super! Nauji blizgantys kabliai, visai ne tokie, kokius rasdavom maršrute. Geriau nė negali būti. Skubam leistis toliau, nes oras po truputį darosi ne toks malonus. Vėjelis nebe toks vasariškas ir debesys kažkokie pilkai mėlyni. Skubam ir leidžiamės toliau. Deja, tie kabliai nieko gero toliau neišpranašavo ir toliau tokių gėrių nebebuvo. Pradėjo lynoti, temti. Teko pasitikėti vis mažesniais akmenim leidimuisi ir pjaustyti atsarginę virvutę. Aš visada skeptiškai žiūrėjusi į visokius atsarginius dalykus, kurie sveria daugiau negu norėtųsi, pripažįstu, kad ta atsarginė virvutė svėrė visai ne tiek jau ir daug turint omeny, kiek gero ji mums padarė. Vėl leidžiamės, traversuojam, pjaunam virvutę, jungiam ciklopus, leidžiamės, skubam ir neatsakom į telefonus, paliekam kilpą, vejam visokias nesmagias mintis, prieš tai buvusį akmenį jau laikome super geru palyginus su šitu, leidžiamės ir galiausiai pasiekiam žemę. Tiesą sakant, dar ne visai žemę. Sniegą. Martynas atlaisvina virvę, skambina ir ramina tėvus, aš leidžiuosi paskui.

Pagaliau Katanos susminga į purviną sniegą ir aplanko žiauriai geras jausmas. Nu žiauriai :) Susimarkiruojam virves. Naujos švytinčios dvigubos virvės pakrikštytos, o nuo purvino sniego jau nebe tokios ir švytinčios. Susikraunam daiktus ir laimingi, nusikalę ir gavę peno apmąstymams klibinkščiuojam kaip girti (tikrai nemeluoju, taip atrodėm) chatos link. Pakeliui dar matom įtarinai daug ciklopų, bet visąlaik po du :) Pasirodo, ten kalnų ožių akys blizga. O mes jau kūrėm istorijas, kaip gausim baudą už tai, kad lipam be UIAA pažymėjimų.

Tai tokia ta mūsų istorija. O dabar atomazga. Pabandykit surasti 10 skirtumų. Vaikystėj turbūt visiems yra tekę daryti tokią užduotį.

Mums deja, nepavyko. Bent jau tada, kai reikėjo. Palaikėm tai nežymiais sezoniniais skirtumais ar tiesiog nu tarkim ne visai iš tos pusės, ne ta perspektyva… Radom juos tik kitą dieną. Bet tada jau tikrai ryškiai. Pasirodo lipom ne į Ostry Štit, o į Široka Veža. Dabar jau sutapo visi laiptukai kalno viršuj. Visi sniegai, į kuriuos nusileidom ir pan. Nu bet Oh well! Taigi pamoką turėjom tikrai gerą.

Viso tą dieną dirbom 15 valandų. Grįžom jau po vidurnakčio. Pavalgėm nuo pietų likusių sumuštinių ir smigom. Rytojaus dieną (t.y. penktadienį) didelių nuotykių jau nenorėjom, todėl persivertėm į Maly Studena dolina slėnį, pačilinom prie ežeriukų ir nusprendėm leistis žemyn. Dar galvojom nueiti iki Žaliojo ežero ir šeštadienį sulipti į Jastrabia Veža, bet kojos nebenešė ir orų prognozės nedžiugino.

Kitą dieną (t.y. šeštadienį) išėjom pasivaikščioti su Martyno tėvais į kažkokį kalniuką, nes žinojom, kad gero oro turim tik iki pietų. Pižoniškai pavalgėm kepto sūrio ir apie 16val patraukėm link Lietuvos. Kitas viršūnes, nu ir tas pačias neįliptas palikom kitiems kartams. Vėlgi Martynui vairuoti, o man šturmanauti teko iki Varšuvos, toliau smigom ir atsibudom tik Vilniuj. Bendrai paėmus, turėjom tikrai gerą ilgą savaitgalį ir tikrai gerai atšventėm tavo, karaliau Mindaugai, šventę. Nors lipom tik vieną dieną, nuotykių užteko pilnai. Motyvacijos sočiai, planų irgi. Trūksta tik laiko. Bet čia jau kaip visada.

P.S. Keletas nuotraukų.