Šiam savaitgaliui buvom suplanavę kai ką kito, bet orų prognozės sujaukė planus. Apačioj prognozavo -18C (ko paprastai niekad nebūna), taigi aukščiau gali būti ir -30C. Todėl ieškom, ką gero galima nuveikti žemai.

Vienai dienai iškeitėm Sottogudą į Valle di Fassa. Išsirinkom gražiausią iš mums prieinamų/pralipamų krioklių - Cascatta di Fontanazzo. Gerų emocijų vėl pasikrovėm bent savaitei. Galėsim ramiai mokytis/dirbti, vaikščioti į Salewa Cube, o vakarais browse’inti planus ateičiai.

Šeštadienio rytas. Šeštą atsikelti niekaip nepavyksta, bet apie 10 val. jau stovim savo krioklio apačioje. Važiujant mašinos termometras rodo ir -20C, bet Fassa slėnyje yra tarp -10C ir -15*C. Maršrutas 210m, penkių virvių ilgio. Tikro sudėtingumo prieš lipdami nežinojom, nes skirtingi puslapiai skirtingai vertina. On-ice.it ir guliver.it rašo 4+, II, maždaug to ir laukėm.

Prieš pradedant lipti susigalvoju šios dienos planą - išvengti “screaming barfies”. Jei nežinot, kas tai yra, spauskit ant nuorodos ir Urban Dictionary jums paaiškins. Jei esat laipioję ledu, manau, kad ir taip žinot šitą jausmą :)

Priėjimas iki krioklio labai gerai apšildo, ypač kai eini su pūkuote :) Pradedu aš. Pirma virvė labai smagi, ne per sunki, kaip tik tinka būti pirma virve. Pasak Guliverio, 1° virvė: ilga vertikali siena (40 m, 80°, 4). Martynas atlipa greitai, todėl ruošiuosi lipti toliau.  Man kol kas pavyksta pildyti savo planą, bet Martynas jau neišvengia “screaming barfies”, nes aš per lėtai lipau ir jis saugodamas pašalo.

Kol laukiu atlipant Martyno, spėju apžiūrėti kitą virvę. Atrodo gražiai, bet jaučiuosi ne taip drąsiai. Nu bet lipti žiauriai norisi, todėl pasukioju rankas ir varau toliau. O čia ir buvo paslėpta savaitgalio adrenalino dozė :) Lipti reikia trumpu, bet siauru ir labai stačiu kriokliuku. Guliveris rašo: 2° virvė: trumpa vertikali žvakė (25 m, 90°, tada lengva rampa, 5). Ledkirčiu jau į tokį kriokliuką nekirsi, nes tas duslus garsas visai nesuteikia drąsos, todėl ieškau skylių ledkirčiui ir įsivaizduoju, kad dry-tool’inu. Ledsriegių irgi neįsuksi. Taigi pasidarau keletą gerų taškų apačioj ir pasirįžtu. Lipu lėtai ir atsargiai. Kad ir kaip atsargiai, bet katės vis vien slysteli. Perbėga šiurpuliai per visą kūną, bet garsiai pakvėpuoju ir užsiropščiu.

Laukiu Marčiaus, purtau rankas, bet kadangi šita atkarpa buvo stati, lipau lėtai ir ledkirčius spaudžiau labai stipriai, tai barf’ių susilaukiu ir aš. Martynas atlipa gan greitai. Irgi su gerais įspūdžaiais. Duoda man 15 respect’o taškų ir lipam toliau :)

Trečia virvė visai lengva. 3° virvė: lengva rampa su lengvais ledo gūbriais (55 m, 55°, 2). Po antrosios atrodo kaip pasivaikščiojimas Laisvės alėjoj, bet aš jau jaučiuosi gerokai nusikalus, todėl net ir ją lipu lėtai. Martynas pasisiūlo lead’inti ketvirtą. 4° virvė: didelė rampa su trumpa vertikalia sienele (45 m, 75° po to 60°, 3+). Ieško stoties kairėj, bet randa dešinėj, todėl tenka patraversuoti. Aš jau visai varganai kapanojuosi iš paskos.

Penkta virvė atrodo labai gražiai. Tokia žydrai geltona. 5° virvė: pastoviai vertikali siena, dešiniuoju pakraščiu (40 m, 85-90°, 5-). Bet nusprendžiam šįkart nebelipti. Abu jaučiamės nusipelnę kokio nors šilto gėrimo ir gero poilsio.

Nusileidžiam, susipakuojam, GPS’e nustatom kelionės tikslą - Namai, valanda kelio ir mes jau St Benedikt’o bendrabutyje. Šiuo metu čia svečiuojasi Vilimantas - turbūt jau labiau vietinis negu mes patys. Vakaras su Egle, Vilium ir dviem Eglės draugėm. Keletas partijų stalo futbolo, vakariniai pašnekesiai apie tranzavimo nuotykius(visiems artima tema) ir saldus miegas.

Nuotraukos čia.