Pirmas egzaminas parašytas. Reikia atsipūsti, todėl antradienio planas - multi-pitchas Dolomituose. Martynas nusprendė, kad dirbs - visgi antradienis - todėl lipom su Philippu.

Išsirinkom galiausiai Piccolo Principe, 7a+, R2/3 (ED+), 250m, maršrutą ant Punta di Larsei viršūnės. Jau approach’o metu pasijaučiau kaip iš kalėjimo paleistas kalinys, nes paskutinę savaitę ilgokai teko namie pasėdėti. Vaizdai nerealūs, oras geras: Bolzano 35C, Dolomituose pats tas.

Maršrutas buvo nerealus. Sunkumas - ne fiziškai padaryti judesius, kaip kad yra sportiniame laipiojime, bet labaiusiai psichologiškai nusiteikti judėti į viršų. Saugos kartais nebūna kur dėti ar netgi nesaugu dėl laisvų akmenų. Stilius grynai alpinistinis, bolt’ų labai nedaug, daugiausia palikti pitonai arba sava sauga. Šiek tiek pasimokiau dėlioti saugą. Kaip jau esu minėjusi kažkada anksčiau, Dolomituose friendai - nepakeičiami draugai, zakladkės retai kada praverčia.

Maršuto ilgis - 250 metrų, 8 virvės. Pagal aprašymą sunkiausia paskutinė. Mes abu su Philippu vieningai nusprendėm, kad sunkaiusia buvo tikrai pirma. Leadinimą dalinomės ne blokais, kaip kad turbūt patogiau, kai esi patyręs ir panašių sugebėjimų. Čia daugiausia dėl manęs, nes pradžioj buvo keistai baisu, paskui įsivažiavau. Philippui jokių bėdų nebuvo. Jis vietinis ir laipioja kas antrą dieną. Todėl tai, kas man būdavo baisu, jam gan paprasta.

Pirmą(6c+) ir antrą(6c) virves leadino Philippas, aš gan išsigandus vilkausi paskui :) Trečią (4+) jau lipau aš ir turbūt nuo čia buvo drąsiau. Tada Philippas netyčia sujungė dvi virves į vieną (6c ir 6b+). Ir kažkur čia oras pradėjo bjurti. Kadangi dabar labai karšta, tai kaupiasi debesys ir beveik kasdien kalnuose lyja ir griaudėja. Debesys jau patamsėjo, bet mūsų spėjimais mūsiškę viršūnę lyg ir turėtų aplenkti. Kitoje slėnio pusėje Marmolada jau visai pasislėpė juoduose debesyse ir galvojom, kad labai nepasisekė tiems, kas šiandien ten lipa. Bet nusprendėm lipti dar vieną virvę ir tada nuspręsti, ką daryti. Nusileidimas visgi diulferiuoti tuo pačiu maršrutu, todėl nieko daug neprarasim.

Šeštą(6c+) virvę leadinau aš. Kai saugojau Philippą, jau visai pasidarė tamsu o griaudėjo labai arti. Aš jau galvojau kaip čia gražiau pasiūlyti leistis, bet Philippas galima sakyti užbėgo į viršų ir sakė varom žemyn. Taip ir padarėm. Nusileidom iki apatinės stoties per porą minučių, bet per tas porą minučių griaustinis truputį nutolo. Tada dar sugalvojom palaukti ir pasižiūrėti, kas dėsis toliau. Jei blogėja, leidžiamės toliau, jei šviesėja - lipam į viršų. Šviesėjo. 

Antrą kartą leadinau tą pačią virvę ir kažkaip antrą kartą netgi buvo sunkiau, bet jau žinojau, ko laukti, totėl kai kur nesivarginau dėti saugos, kuri praitą kartą buvo dedama, kad ramiau būtų. Septintą(6c) vėlgi lipau aš. Paskutinę - aštuntą(7a+) - kuri pagal aprašymą turėjo būti sunkiausia, apsiėmė leadinti Philippas. Bet pralipo gana lengvai ir greitai. Man irgi pirma buvo daug sunkesnė.

Oras viršuje visai pasitaisė, todėl dar pasifotografavom ir leidomės žemyn. Leidžiantis dar buvo keletas akimirkų, kur labai laikėm kumščius, kad virvė neužstrigtų, bet mums vėl netgi du kartus pasisekė ir sėkmingai ištraukėm. Namo grįžau nusvilus, apsibrozdinus, bet labai gerai pravėdinus smegenis. Kitas egzaminas vėl pirmadienį, todėl tikėtina, kad bus geras antradienis :)

Daugiau nuotraukų liko pas Philippą, todėl papildysiu, kai tik gausiu.