Laukėm, svajojom, taupėm, planavom ir pagaliau pradedam išnaudoti dar vieną Pietų Tirolio privalumą. Pirmą kartą gyvenime laipiojau ledu. Martynas jau ne pirmą, bet buvom apsvaigę iš laimės abudu.

Nakvynė.

Arco žiemą

Šeštadienis 6:00 skamba žadintuvas. Toks, atrodo, nemalonus dalykas tampa visai maloniu, kai pagalvoji, kad darai būtent tai, ką tikrai nori daryti. Greiti pusryčiai ir jau sėdim pusiau miegodami savo murzinoj mašinoj. Dar valanda su puse ir jau matom uolas.

Pagaliau pabaigėm ilgą ir sunkų periodą be poilsio, laipiojimo ir pan. Jis mums nelabai patiko, todėl darom išvadas. Šeštadienį buvom La Sportiva gamyklos parduotuvėj, pasimatavom, apsižiūrėjom ir padarėm didelį užsakymą Montis Magijoj. Planuose žiema, ledas, mix’as ir kiti malonumai.

Sekmadienį po ilgų svarstymų (nes gero oro niekas nežadėjo) visgi išsiruošėm laipioti. Deja, Dolomitų multi-pitch’ų sezonas jau baigėsi. Užtat Arco dar tikrai galima laipioti. Išsirinkom nesunkų maršrutą - Via Artemis - ant Parete di Padaro sienos. Maršruto ilgis 220m, 7 virvės, VI- pagal UIAA.

Keltis teko anksti, nes iki vietos daugiau negu valanda kelio (apie 110km). Nuvažiavę dar bijojom, kad negausim palipti, nes viskas aplink buvo šlapia (įskaitant uolą). Bet priėjus sieną pasirodė, kad tikrai įmanoma. Taigi pagaliau po daugiau nei mėnesio nelietus uolos, 10val pradedam lipti.

Maršruto pradžia

Prieš savaitę buvom išvažiavę dienai į Arco (čia kelios foto). Bet ten mums kažko trūko. Aišku, smagu, geras oras, šilta, gražu, bet kažkas visgi ne taip. Po to abu sutarėm, kad tas kažkas yra nuotykis. Faina laipioti sportinius, nesiginčijam, bet tai, ko laukiam ne tik lipimas, bet kažkas, ko negali numatyti.

Todėl pasižiūrėję orų prognozes, nusprendėm, kad praleisti tokių savaitgalių negalima. Dolomitų viršūnės po truputį dengiasi sniegu, todėl uolinių multipitch’ų sezonas greitai baigsis. Šįkart maršrutą išrinko Martynas su plannetmaountain.com pagalba. Galite paskaityti išsamų ir tikslų maršruto aprašymą. Lipsim į Spitz de Mondeval viršūnę Re Artu maršrutu (VII(?), 6b, 300m).

Spitz de Mondeval pietinė pusė

Šį savaitgalį su Laura išbandėm buvusio vietinio (gaila, kad jau nebe vietinio) kalnų gyko Lino pasiūlytą vietą - Dolomitus;-) Išbandėm ir jo paliktą guidebook’ą (ačiū Linui!). Savaitę jį prasinešiojus kuprinėj ir pravarčius autobuse pakeliui į Salewa Cube, Laura išrinko Rosengartenspitze (2981 m) pirmai dienai ir, jei bus laiko, Punta Emma (2617 m) antrai dienai. Martynas neprieštaravo.

Penktadienį, po pietų mensoj, bėgom greit krautis daiktų ir išlėkėm į Pera miestelį, esantį prie vakarinės Dolomitų dalies (44 km nuo Bolzano!), kurioje ir yra mus dominusi Rosengarten viršūnių grupė. Pasistatom mašiną, prigriebiam kalnų autobusiuką iki Gardeccia namuko (5 EU žmogui, bet kitaip neišeina, nes viršuj nėra aikštelės mašinai) ir vakare jau statom palapinę už didžiulio boulderio netoli Vajolet kalnų trobelės.

Rosengartenspitze

Pirmąjį savaitgalį nusprendėm važiuoti palaipiot. Kadangi ruoštis ir planuoti, ką lipsim, daug laiko neturėjom, tai išsirinkom Ceredo regioną netoli Veronos. Važiuojant nemokamais keliais, 140 km nuo Bolzano. Trumpai tariant, patiko. Ne Siurana, bet savaitgaliui pats tas. Labiausiai džiugina tai, kad norint palaipiot, dabar jau nebereikės laukti atostogų. Galima tai daryti kiekvieną savaitgalį. Nu bent jau tol, kol nėra sniego ir savaitgalių nepasigrobia slidinėjimas. Nakvynei susiradom didžiulę aikštelę pačiam Ceredo kaimely. Atradom, kad mūsų mašinoj galima labai puikiai išsimiegoti atlenkus galines sėdynes. Tai jau beveik laipiotojų autobusiukas, tik E9 lipduko trūksta, kad atitiktume šiuolaikinę madą :) Keletą nuotraukų galite rasti čia. Jei ką domintų, turim ir fotografuotą guidebook’ą. Galit kreiptis.

Šįkart palikom Lietuvą jau ilgesniam laikui ir pradedam ilgesnį nuotykį. Įstojom abu su Martynu į Master of Computer Science Bolzano universitete. Taigi džiaugsimės kalnais dar bent du metus. Iš Lietuvos išvažiavom rugsėjo 12 dieną po nerealaus savaitgalio, kurio metu teko ir pabalėjinti už mamą, Saulę ir kitus draugus Vilniaus maratone, ir pajodinėti arkliais su Martyno sese Renata ir Daumantu. Šitas užsiėmimas labai teigiamai nustebino. Jau neatsimenu, kada tiek juokiausi. Marčius gavo tingų arklį ir, nors ir kaip jis jo prašė, kad vytųsi kitus, tas zovada nelabai norėjo šuoliuoti. Bet užtat paskui gavo pasėdėti ant Aro, kuris dalyvavo Tado Blindos filmavime. Nuotraukos iš jodinėjimo čia.

Šįmet gimtadienio proga gavu dovanų šuolį su parašiutu. Kadangi buvau išsisukus koją, tai nusprendėm šitą malonimą atidėti vėlesniam laikui. Grįžę iš Prancūzijos, paskaičavom, kad savaitgalių iki išvažiavimo į Bolzano jau ne tiek jau ir daug ir suplanavom šokti rugjūčio 20 arba 21 dieną.

Taip ir padarėm. Šeštadienį lijo, todėl šokom sekmadienį. Važiavom trise. Martynas, mano grupiokė Ieva ir aš. Daugiau nieko nepavyko prikalbinti. Nu bet patys kalti :)

O įspūdžiai sakyčiau super! Aišku norėtųsi daugiau kristi ir ilgiau skristi, bet pirmam kartui buvo Wow! Per instruktažą liepė iššokus skaičiuoti taip: 121, 122, 123, 124, 125, o tada pradėti jau kažką daryti. Bet aš prisiminiau gerą Draugų seriją, kai Ross’as ėjo į soliariumą, ir skaičiavau jo būdu, t.y. Mississippi 1, Mississippi 2 … Man tiko geriau negu Ross’ui :)

Dabar ir Martyno, ir mano Google paieškos istorijoj atsiranda tokie puslapiai kaip dropzone.lt, skydiving.lt, basejumping.lt ir pan. Pasvajoti juk galima…

Nugi praėjo jau mėnuo kaip grįžom iš savo vasaros kelionės, bet parašyti taip ir neprsiruošiam. Kadangi Martynui prisiruošti turbūt dar sunkiau negu man, palengvinsiu aš jam dalią ir parašysiu pati.

Po gana ilgo ir sėslaus laikotarpio pagaliau gavom progą pasisotinti nuotykių. Šįkart sugalvojom išnaudoti laisvą Mindaugo karūnavimo dieną ir, pasidarę ilgą savaitgalį, išbandyti laimę Tatruose. Pasiklausinėję Gedo patarimų, išsirinkom keletą maršrutų ir antradienį popiet palikom Žadeikos gatvę. Važiavom keturiese: Martynas, Martyno tėvai ir aš (Laura).